Tomasleather – rankų darbo odinės piniginės. Natūrali oda

Rankų darbo odos meistrystės istorija

Tomasleather – vieta, kur natūrali oda susitinka su kruopščiu rankų darbu ir aistra detalėms.

Viskas prasidėjo nuo aklo batsiuvio ir vaiko rankų

Mano pirmasis prisilietimas prie odos įvyko dar vaikystėje. Senelis buvo batsiuvys. Aklas batsiuvys. Jis gyveno su močiute mažame bute Klaipėdoje, į kurį mane atveždavo iš Vilniaus vasaros atostogoms.

Senelis negalėjo manęs mokyti amato, bet jo įrankiai buvo visur — stalčiuose, dėžutėse, lentynose. Aš juos liesdavau, žaisdavau, tyrinėdavau, nežinodamas, kad po daugelio metų jie taps mano gyvenimo kryptimi.

Tada dar nesupratau, kad oda — tai ne medžiaga. Tai gyvas dalykas, turintis savo kvapą, faktūrą, charakterį ir laiką.

Pirmieji gaminiai gimė iš poreikio, ne iš romantikos

Apie dvidešimtuosius metus užsiiminėjau istoriniu fechtavimu. Tada atsirado pirmieji odos dirbiniai — dirželiai šarvams, kardo rankenos apsukimai oda, smulkūs pataisymai. Tai buvo funkcija, ne menas. Bet būtent tada pajutau, kad oda man kalba sava kalba.

Kanada — vieta, kur supratau, kad mano rankos gali daugiau

Gyvenant Kanadoje, pažįstami sužinojo, kad moku kažką iš odos. Paskatino pabandyti. Tai nebuvo hobis. Tai buvo būdas šiek tiek užsidirbti.

2013 ar 2014 metais pagaminau pirmąją piniginę. O 2015 metais įvyko lūžis: klientas atvažiavo įsigyti vienos piniginės, bet pamatęs kokybę — nupirko visas, kurias turėjau.

Tą akimirką supratau, kad mano darbas kalba už mane. Kad žmonėms tai patinka. Kad tai — tikras kelias.

Mano mokytoja buvo praktika, ne akademija. Ir būtent tai mane išlaisvino

Aš neturėjau mokytojų. Niekas nerodė, kaip „turi būti“. Todėl mano technologija — kitokia. Aš beveik nenaudoju klijų. Aš darau taip, kaip man atrodo teisinga, o ne taip, kaip rašo vadovėliai.

Kiekviena klaida tapo pamoka. Kiekvienas gaminys — žingsniu į priekį. Kiekvienas tobulinimas — mano pačio atrasta tiesa.

Kas mane užkabina? Oda. Gyva, tikra, kvėpuojanti

Medžiagos pojūtis. Taktilika. Kvapas. Faktūra. Ir tas stebuklas, kai oda per laiką įgauna patyną — savo istoriją.

Tai yra mano būdas išreikšti save. Sukurti kažką, kas gyvens ilgiau už mane.

Mano misija — kurti daiktus, prie kurių žmonės prisiriša

Aš kuriu žmonėms, kurie supranta, kad daiktas gali būti daugiau nei daiktas. Kad piniginė — tai intymus objektas. Kad ji keliauja kartu su žmogumi per jo gyvenimą. Kad ją galima perduoti anūkams su šypsena.

Aš noriu, kad mano gaminiai taptų žmogaus istorijos dalimi. Kad jie būtų verti būti paveldimi.

Mano procesas — lėtas, gilus ir be kompromisų

Vienam gaminiui galiu skirti nuo 8 iki 80 valandų. Oda turi ilsėtis. Turi bręsti. Turi būti palikta ramybėje, kad įgautų formą.

Aš nuolat ieškau tobulumo ribos. Nors sakoma, kad jos nėra — aš vis tiek bandau ją surasti.

Aš esu uždaras meistras, gyvenantis toli nuo šurmulio

Gyvenu ne didmiestyje. Tyla ir vienatvė tapo mano dirbtuve. Kai likau vienas, mano kūryba pradėjo augti sparčiausiai. Tobulėjimas tapo mano kasdienybe.

Man svarbiausia — kai žmogus atidaro dėžutę ir pasako: „WOW.“